Česlovas Karženauskas

Alfredas D’Souza apie tikrąją laimę

Česlovas — Fri, 26 Sep 2008 12:49:48 +0000

„Ilgus metus man atrodė, kad tikrasis gyvenimas jau tuoj tuoj prasidės. Tačiau kelyje visuomet atsirasdavo kokia kliūtis, kažką prireikia nuveikti, kažkiek laiko sugaišti, grąžinti kokią skolą, pabaigti darbą. Tada jau prasidės gyvenimas. Galų gale suvokiau, kad pati pagrindinė kliūtis gyventi buvo mano paties gyvenimo būdas. Aš supratau, kad nėra kelio į laimę. Laimė yra kelias. Brangink kiekvieną minutę. Jos tau taps dar brangesnės, jei skirsi tą laiką kažkam ypatingam…. tokiam ypatingam, kad būtų verta dalintis. Atsimink, laikas nieko nelaukia. Taigi užteks laukti kol baigsi mokyklą, į ją grįši, numesi dešimt kilogramų svorio, vėl juos priaugsi, kol vaikai pradės savarankišką gyvenimą, kai imsies darbo, kol išeisi į pensiją, kol sukursi šeimą ir išsiskirsi… iki Penktadienio nakties, iki Sekmadienio ryto, kol įsigysi naują namą ar automobilį, kol už šiuos pirkinius išsimokėsi… iki pavasario, iki vasaros, iki rudens, iki žiemos, iki pirmos ar penkioliktos dienos…. kol išgersi kokteilį, kol galutinai pasigersi, kol mirsi ir kol vėl gimsi… Ir visa tai tik tam, kad suprastum, kad nėra geresnio laiko būti laimingam kaip dabar. Laimė yra kelionė, o ne tikslas. Dirbk taip, lyg tau nereikėtų pinigų, Mylėk taip, lyg niekad nebūtum buvęs įskaudintas, Šok, lyg niekas tavęs nematytų…”

Ištrauka iš filmo „Idiotas“ (rusų kalba)

Česlovas — Tue, 29 Jul 2008 13:44:29 +0000

Dostojevskio asmenybės samprata

Česlovas — Wed, 28 May 2008 11:49:34 +0000

- O todėl, kad jis dar nėra asmenybė, o tik asmeniūkštė! - rėžė rašytojas.

- Kodėl tik asmeniūkštė? - įsižeidė vaikinas. - Aš esu tikra asmenybė!

- Asmenybė??! Ir dar tikra?! - nebeišlaikė Dostojevskis. - Ar jūs bent įsivaizduojate, kas yra as-me-ny-bė?

- Na, asmeninis gyvenimas… jausmai… pojūčiai… darbas… - su pauzėmis vardijo vaikinas.

- Ir tai - asmenybė? Tai neišrankaus paauglio gyvenimėlis. Norint būti asmenybe, reikia suvokti, dar geriau žinoti visos žmonijos fizinę ir dvasinę patirtį, jos istoriją, reikai suvokti, kas padaro žmones kilmingais, turčiais, o kas - pažemintais, nuskriaustaisiais; kur slypi grožio, gėrio, o kur - bjaurasties, melo, blogio šaknys ir kodėl taip atsitinka? Ką reikia daryti, kad žmogus taptų kilnesnis, doresnis, daugiau atsakantis už savo veiksmus, ypač už klaidas, paklydimus? Asmenybei būtinas ne skurdus, paviršutiniškas minčių pasaulėlis, atsitiktinės žinių kruopelės, o niekad neišsenkanti emocijų gelmė, nuolatinėmis gyvenimo studijomis įsisavintos visapusiškos žinios, dvasinis turtingumas, intelektas, tvirta valia, aiškus suvokimas aplinkui vykstančių tikrovės procesų. Asmenybė turi būti aktyvi - ir savo vidaus pasauliu, ir išoriškai. Tokia, kartoju, asmenybė negali būti dvidešimt keturių metų jaunuolis. Asmenybė turi subręsti, daug ką pamatyti, daug patirti, pergyventi, kartais - daug iškentėti ir net pajusti sielvarto skonį, privalo turėti aiškų gyvenimo tikslą. Jūs jį turite? Gerai pagalvokite, ar tikrai jūs esate asmenybė, kaip tik ką teigėte?

Ištrauka iš Jono Jakšto knygos

„Dvasinių audrų minutės“.