Česlovas Karženauskas

J. Erlickas apie knygas

Česlovas — Fri, 07 Aug 2009 18:10:37 +0000

Šaukiu aš elitą: kūrenkite židinius knygomis!

Pradžiuginsite draugų ratą ir nustebinsite užsienio svečią. Paskatinsite knygų leidybą ir pagerinsite rašytojų buitį. Juk per iškilmingą priėmimą net visą tiražą galima sukūrent! Malkos telieka runkeliams.

Vienaip dega senieji meistrai, kitaip – nūdienos autoriai. Jaukumo suteiks blausi poezijos rinkinio ugnelė, pasitikėjimo savimi – skaisčiai liepsnojanti patriotinė proza.

Ir pailsėsite, ir apsišviesite. Ir, kas be ko, kūrendamas kultūros briketais, pats atrodysite kultūringas.

Jurgos Ivanauskaitės laiškas

Česlovas — Thu, 09 Jul 2009 22:36:13 +0000

2006-ųjų vasario mėnesį parašiau laišką Jurgai. Mano pasąmonėje kirbėjo daugybė klausimų, o visas mintis okupavęs budizmas. Tuo laiku, tarsi įsimylėjusi mergaitė, klausiau, ar įmanoma tapti tikru budistu? Man rodėsi, kad visa vakarų civilizacija, su krikščionybe priešakyje, yra tiek sugedusi, kad ją būtina atversti. Štai kokį atsakymą gavau.

Noriu pasidalinti juo su Jumis.

Mielas Ceslovai,

Siuo metu esu ne Lietuvoje, o gydausi Svedijoje. I Tavo
klausima galiu atsakyti tik tiek, kad Tibetu ir budizmu
dometis, zinoma, verta, nors Tu netapsi nei rytieciu, nei
tibetieciu, nei 100 % budistu, nes religine patirtis
perduodama dar ir su genais ir motinos pienu, o taip pat yra
kolektyvines pasamones dalis. Taciau domejimasis kita
kultura labai praples Tavo pasauleziura, praturtins dvasini
pasauli ir atskleis tokias Tavo asmenybes savybes, kuriu
pats ne nesitikejai. Galu gale budizmas moko meditacijos ir
gyvenimo dziaugsmo. O taip pat budistine doktrina leis Tau
naujai pazvelgti ir i krikscionybe ir galbut leis tau
suprasti, kad visos religijos yra tarsi daug pirstu,
rodanciu i viena Menuli danguje - viena Dieva, viena
Absoliuta, viena Tiesa… O siaip jau nei ‘pavyzdiniu
budistu’, nei ‘pavyzdiniu kataliku’ nereikia stengtis b u t
i, tai ivyksta savaime ir tai yra didziausia MALONE bei
STEBUKLAS. Be to, tokie tikrasias dvasines aukstumas
pasiekusieji dazniausiai buna labai kuklus ir savo igytu
ziniu niekam primigtynai nesiulo, o perduoda tik tiems, kas
pats pas juos ateina ir klausia bei klauso. Todel manau, kad
meginimas vienokiu ar kitokiu budu, kaip tu sakai, ‘atversti
kitus vakariecius’, dvasine prasme butu nelabai taktiskas.

Jurga

„Laisvosios“ profesijos (H. Hesse)

Česlovas — Sun, 01 Mar 2009 01:00:19 +0000

- Rektorius mums papasakojo, kokia tvarka paprastose ir aukštosiose mokyklose už Kastalijos ribų. Jis sakė, kad tenykščiai moksleiviai savo universitetuose pasirenką „laisvąsias“ profesijas. Jeigu gerai supratau, tai daugiausia tokios profesijos, kurių mes čia, Kastalijoje, nė žinot nežinome. Kaip man tai suprasti? Kodėl tos profesijos vadinamos „laisvosiomis“? Ir kodėl mes, kastaliečiai, prie jų neprileidžiami?
Magister Musicae pasivedėjo vaikiną į šalį ir stabtelėjo po sekvoja. Bemaž vylinga šypsena suraukšlėjo jam paakius, kai jis atsakė:
- Tu vadiniesi Knechtas*, mano mielas, gal todėl žodis „laisvas“ tave taip žavi. Bet šiuo atveju nežiūrėk į jį per daug rimtai! Kai nekastaliečiai kalba apie laisvąsias profesijas, tie žodžiai, galimas daiktas, skamba labai rimtai ir net patetiškai. Bet mes į juos žiūrime ironiškai. Mat tų profesijų laisvė yra tokia, kad moksleivis pats jas pasirenka. Tai sukuria laisvės iliuziją, nors dažniausiai pasirenka ne pats moksleivis, kiek jo šeima, ir tūlas tėvas veikiau liežuvį nusikąs negu iš tikrųjų leis sūnui laisvai pasirinkti. Bet gal tai šmeižtas, tad atmeskim šią prieštarą! Tegu ir bus tai laisvė, bet ji apsiriboja vien tik profesijos pasirinkimo aktu. Čia laisvė ir pasibaigia. Juk jau studijuodamas aukštojoje mokykloje, būsimasis gydytojas, teisininkas, inžinierius įspraudžiamas į labai sustingusį mokymo kursą, kuris baigiasi keliais egzaminais. Juos išlaikęs, jis gauna diplomą ir dabar gali - vėlei turėdamas tariamą laisvę - verstis savo profesija. Bet šitaip jis darosi niekingų galių vergas: priklauso nuo pasisekimo, pinigų, nuo savo ambicijos, troškimo išgarsėti, nuo to, ar jis patinka žmonėms ar ne. Jis turi duotis renkamas, turi pelnyti pinigus, jis dalyvauja beatodairiškose kastų, šeimų, partijų, laikraščių varžybose. Užtat jis turi laisvę pelnyti pasisekimo ir turtų ir būti neapkenčiamas tų, kuriems tas nepasisekė, arba atvirkščiai. Elito mokyklos mokiniui, ilgainiui įstojusiam į Ordiną, visais atžvilgiais darosi atvirkščiai. Jis „nesirenka“ profesijos. Jis nemano galįs spręsti apie savo talentus geriau už mokytojus. Hierarchijoje jis visada skiriamas į tą vietą ir gauna tas funkcijas, kurias jam parenka vyresnybė, jei tik, žinoma, visa tai nesidaro atvirkščiai ir jei mokinio savybės, gabumai ir trūkumai nepriverčia mokytojų skirti jo į tą ar kitą postą. Toje tariamoje nelaisvėje kiekvienas electus, pabaigęs pirmuosius kursus, naudojasi didžiausia laisve, kokia tik įmanoma. Kai „laisvosios“ profesijos žmogus, mokydamasis savo specialybės, išeina siaurą ir sustingusį kursą su sustingusia egzaminų sistema, electus, vos pradėjęs savarankiškai studijuoti, turi tokią didelę laisvę, jog daugelis studentų savo pasirinkimu visą gyvenimą atsideda rečiausiems ir dažnai net paikiems mokslams, ir niekas jiems netrukdo, kol neima gesti jų dora. Kas tinkamas mokytojauti, skiriamas mokytoju, kas tinkamas auklėti - auklėtoju, kas tinkamas versti - vertėju, kiekvienas tarsi savaime susiranda vietą, kurioje gali tarnauti ir tarnaudamas būti laisvas. O be to, jis visą gyvenimą lieka nesaistomas anos profesijos „laisvės“, kuri reiškia tokią baisią vergiją. Jam nė kiek nerūpi siekti pinigų, garbės, rango, jis nepažįsta nei partijų, nei disharmonijos tarp asmenybės ir tarnybos, tarp privačių ir visuomeninių problemų, jis nepriklausomas nuo pasisekimo. Taigi tu gerai matai, sūnau mano: kai kalbama apie laisvąsias profesijas, žodis „laisvas“ skamba gana komiškai.

Ištrauka iš H. Hesse knygos

„Stiklo karoliukų žaidimas“

* Knecht (vok.) - tarnas, vergas.

„12 стульев“ (nepakartojamas filmas)

Česlovas — Mon, 02 Feb 2009 18:56:38 +0000

I dalis

II dalis

Friedrich’o Nietzsche’s mintys

Česlovas — Wed, 31 Dec 2008 14:52:05 +0000

Laisvo mąstymo žmogus ir santuoka. Ar laisvo mąstymo vyrai gyvens su moterimis? Apskritai manau, kad jie, kaip tie senovės paukščiai pranašai, kaip dabarties tiesamaniai, tiesakalbiai, turėtų būti linkę skristi vieni.

Per arti. Jei su žmogumi gyvename pernelyg artimuose santykiuose, mums nutinka panašiai kaip tam puikiam vario raižiniui, kurį nuolat liečiame pirštais: ateina diena, kai išvystame rankose laiką menkavertį, sutepliotą popieriaus lakštą ir nieko daugiau. Taip pat esti ir su žmogaus siela: nuolat liečiama ji galiausiai nučiupinėjama; bent tokia ji mums pradeda atrodyti - pirmykščio jos piešinio ir grožio niekada nebepamatysime. Pernelyg artimai bendraudamas su moterimis ir draugais visą laiką ką nors prarandi; ir kartais prarandi savo gyvenimo perlą.

Ištrauka iš Friedrich’o Nietzsche’s knygos

„Žmogiška, pernelyg žmogiška“.

Alfredas D’Souza apie tikrąją laimę

Česlovas — Fri, 26 Sep 2008 12:49:48 +0000

„Ilgus metus man atrodė, kad tikrasis gyvenimas jau tuoj tuoj prasidės. Tačiau kelyje visuomet atsirasdavo kokia kliūtis, kažką prireikia nuveikti, kažkiek laiko sugaišti, grąžinti kokią skolą, pabaigti darbą. Tada jau prasidės gyvenimas. Galų gale suvokiau, kad pati pagrindinė kliūtis gyventi buvo mano paties gyvenimo būdas. Aš supratau, kad nėra kelio į laimę. Laimė yra kelias. Brangink kiekvieną minutę. Jos tau taps dar brangesnės, jei skirsi tą laiką kažkam ypatingam…. tokiam ypatingam, kad būtų verta dalintis. Atsimink, laikas nieko nelaukia. Taigi užteks laukti kol baigsi mokyklą, į ją grįši, numesi dešimt kilogramų svorio, vėl juos priaugsi, kol vaikai pradės savarankišką gyvenimą, kai imsies darbo, kol išeisi į pensiją, kol sukursi šeimą ir išsiskirsi… iki Penktadienio nakties, iki Sekmadienio ryto, kol įsigysi naują namą ar automobilį, kol už šiuos pirkinius išsimokėsi… iki pavasario, iki vasaros, iki rudens, iki žiemos, iki pirmos ar penkioliktos dienos…. kol išgersi kokteilį, kol galutinai pasigersi, kol mirsi ir kol vėl gimsi… Ir visa tai tik tam, kad suprastum, kad nėra geresnio laiko būti laimingam kaip dabar. Laimė yra kelionė, o ne tikslas. Dirbk taip, lyg tau nereikėtų pinigų, Mylėk taip, lyg niekad nebūtum buvęs įskaudintas, Šok, lyg niekas tavęs nematytų…”

Ištrauka iš filmo „Idiotas“ (rusų kalba)

Česlovas — Tue, 29 Jul 2008 13:44:29 +0000

Dostojevskio asmenybės samprata

Česlovas — Wed, 28 May 2008 11:49:34 +0000

- O todėl, kad jis dar nėra asmenybė, o tik asmeniūkštė! - rėžė rašytojas.

- Kodėl tik asmeniūkštė? - įsižeidė vaikinas. - Aš esu tikra asmenybė!

- Asmenybė??! Ir dar tikra?! - nebeišlaikė Dostojevskis. - Ar jūs bent įsivaizduojate, kas yra as-me-ny-bė?

- Na, asmeninis gyvenimas… jausmai… pojūčiai… darbas… - su pauzėmis vardijo vaikinas.

- Ir tai - asmenybė? Tai neišrankaus paauglio gyvenimėlis. Norint būti asmenybe, reikia suvokti, dar geriau žinoti visos žmonijos fizinę ir dvasinę patirtį, jos istoriją, reikai suvokti, kas padaro žmones kilmingais, turčiais, o kas - pažemintais, nuskriaustaisiais; kur slypi grožio, gėrio, o kur - bjaurasties, melo, blogio šaknys ir kodėl taip atsitinka? Ką reikia daryti, kad žmogus taptų kilnesnis, doresnis, daugiau atsakantis už savo veiksmus, ypač už klaidas, paklydimus? Asmenybei būtinas ne skurdus, paviršutiniškas minčių pasaulėlis, atsitiktinės žinių kruopelės, o niekad neišsenkanti emocijų gelmė, nuolatinėmis gyvenimo studijomis įsisavintos visapusiškos žinios, dvasinis turtingumas, intelektas, tvirta valia, aiškus suvokimas aplinkui vykstančių tikrovės procesų. Asmenybė turi būti aktyvi - ir savo vidaus pasauliu, ir išoriškai. Tokia, kartoju, asmenybė negali būti dvidešimt keturių metų jaunuolis. Asmenybė turi subręsti, daug ką pamatyti, daug patirti, pergyventi, kartais - daug iškentėti ir net pajusti sielvarto skonį, privalo turėti aiškų gyvenimo tikslą. Jūs jį turite? Gerai pagalvokite, ar tikrai jūs esate asmenybė, kaip tik ką teigėte?

Ištrauka iš Jono Jakšto knygos

„Dvasinių audrų minutės“.