Jurgos Ivanauskaitės laiškas
2006-ųjų vasario mėnesį parašiau laišką Jurgai. Mano pasąmonėje kirbėjo daugybė klausimų, o visas mintis okupavęs budizmas. Tuo laiku, tarsi įsimylėjusi mergaitė, klausiau, ar įmanoma tapti tikru budistu? Man rodėsi, kad visa vakarų civilizacija, su krikščionybe priešakyje, yra tiek sugedusi, kad ją būtina atversti. Štai kokį atsakymą gavau.
Noriu pasidalinti juo su Jumis.
Mielas Ceslovai,
Siuo metu esu ne Lietuvoje, o gydausi Svedijoje. I Tavo
klausima galiu atsakyti tik tiek, kad Tibetu ir budizmu
dometis, zinoma, verta, nors Tu netapsi nei rytieciu, nei
tibetieciu, nei 100 % budistu, nes religine patirtis
perduodama dar ir su genais ir motinos pienu, o taip pat yra
kolektyvines pasamones dalis. Taciau domejimasis kita
kultura labai praples Tavo pasauleziura, praturtins dvasini
pasauli ir atskleis tokias Tavo asmenybes savybes, kuriu
pats ne nesitikejai. Galu gale budizmas moko meditacijos ir
gyvenimo dziaugsmo. O taip pat budistine doktrina leis Tau
naujai pazvelgti ir i krikscionybe ir galbut leis tau
suprasti, kad visos religijos yra tarsi daug pirstu,
rodanciu i viena Menuli danguje - viena Dieva, viena
Absoliuta, viena Tiesa… O siaip jau nei ‘pavyzdiniu
budistu’, nei ‘pavyzdiniu kataliku’ nereikia stengtis b u t
i, tai ivyksta savaime ir tai yra didziausia MALONE bei
STEBUKLAS. Be to, tokie tikrasias dvasines aukstumas
pasiekusieji dazniausiai buna labai kuklus ir savo igytu
ziniu niekam primigtynai nesiulo, o perduoda tik tiems, kas
pats pas juos ateina ir klausia bei klauso. Todel manau, kad
meginimas vienokiu ar kitokiu budu, kaip tu sakai, ‘atversti
kitus vakariecius’, dvasine prasme butu nelabai taktiskas.
Jurga