„Laisvosios“ profesijos (H. Hesse)
- Rektorius mums papasakojo, kokia tvarka paprastose ir aukštosiose mokyklose už Kastalijos ribų. Jis sakė, kad tenykščiai moksleiviai savo universitetuose pasirenką „laisvąsias“ profesijas. Jeigu gerai supratau, tai daugiausia tokios profesijos, kurių mes čia, Kastalijoje, nė žinot nežinome. Kaip man tai suprasti? Kodėl tos profesijos vadinamos „laisvosiomis“? Ir kodėl mes, kastaliečiai, prie jų neprileidžiami?
Magister Musicae pasivedėjo vaikiną į šalį ir stabtelėjo po sekvoja. Bemaž vylinga šypsena suraukšlėjo jam paakius, kai jis atsakė:
- Tu vadiniesi Knechtas*, mano mielas, gal todėl žodis „laisvas“ tave taip žavi. Bet šiuo atveju nežiūrėk į jį per daug rimtai! Kai nekastaliečiai kalba apie laisvąsias profesijas, tie žodžiai, galimas daiktas, skamba labai rimtai ir net patetiškai. Bet mes į juos žiūrime ironiškai. Mat tų profesijų laisvė yra tokia, kad moksleivis pats jas pasirenka. Tai sukuria laisvės iliuziją, nors dažniausiai pasirenka ne pats moksleivis, kiek jo šeima, ir tūlas tėvas veikiau liežuvį nusikąs negu iš tikrųjų leis sūnui laisvai pasirinkti. Bet gal tai šmeižtas, tad atmeskim šią prieštarą! Tegu ir bus tai laisvė, bet ji apsiriboja vien tik profesijos pasirinkimo aktu. Čia laisvė ir pasibaigia. Juk jau studijuodamas aukštojoje mokykloje, būsimasis gydytojas, teisininkas, inžinierius įspraudžiamas į labai sustingusį mokymo kursą, kuris baigiasi keliais egzaminais. Juos išlaikęs, jis gauna diplomą ir dabar gali - vėlei turėdamas tariamą laisvę - verstis savo profesija. Bet šitaip jis darosi niekingų galių vergas: priklauso nuo pasisekimo, pinigų, nuo savo ambicijos, troškimo išgarsėti, nuo to, ar jis patinka žmonėms ar ne. Jis turi duotis renkamas, turi pelnyti pinigus, jis dalyvauja beatodairiškose kastų, šeimų, partijų, laikraščių varžybose. Užtat jis turi laisvę pelnyti pasisekimo ir turtų ir būti neapkenčiamas tų, kuriems tas nepasisekė, arba atvirkščiai. Elito mokyklos mokiniui, ilgainiui įstojusiam į Ordiną, visais atžvilgiais darosi atvirkščiai. Jis „nesirenka“ profesijos. Jis nemano galįs spręsti apie savo talentus geriau už mokytojus. Hierarchijoje jis visada skiriamas į tą vietą ir gauna tas funkcijas, kurias jam parenka vyresnybė, jei tik, žinoma, visa tai nesidaro atvirkščiai ir jei mokinio savybės, gabumai ir trūkumai nepriverčia mokytojų skirti jo į tą ar kitą postą. Toje tariamoje nelaisvėje kiekvienas electus, pabaigęs pirmuosius kursus, naudojasi didžiausia laisve, kokia tik įmanoma. Kai „laisvosios“ profesijos žmogus, mokydamasis savo specialybės, išeina siaurą ir sustingusį kursą su sustingusia egzaminų sistema, electus, vos pradėjęs savarankiškai studijuoti, turi tokią didelę laisvę, jog daugelis studentų savo pasirinkimu visą gyvenimą atsideda rečiausiems ir dažnai net paikiems mokslams, ir niekas jiems netrukdo, kol neima gesti jų dora. Kas tinkamas mokytojauti, skiriamas mokytoju, kas tinkamas auklėti - auklėtoju, kas tinkamas versti - vertėju, kiekvienas tarsi savaime susiranda vietą, kurioje gali tarnauti ir tarnaudamas būti laisvas. O be to, jis visą gyvenimą lieka nesaistomas anos profesijos „laisvės“, kuri reiškia tokią baisią vergiją. Jam nė kiek nerūpi siekti pinigų, garbės, rango, jis nepažįsta nei partijų, nei disharmonijos tarp asmenybės ir tarnybos, tarp privačių ir visuomeninių problemų, jis nepriklausomas nuo pasisekimo. Taigi tu gerai matai, sūnau mano: kai kalbama apie laisvąsias profesijas, žodis „laisvas“ skamba gana komiškai.
Ištrauka iš H. Hesse knygos
„Stiklo karoliukų žaidimas“
* Knecht (vok.) - tarnas, vergas.