Dostojevskio asmenybės samprata
- O todėl, kad jis dar nėra asmenybė, o tik asmeniūkštė! - rėžė rašytojas.
- Kodėl tik asmeniūkštė? - įsižeidė vaikinas. - Aš esu tikra asmenybė!
- Asmenybė??! Ir dar tikra?! - nebeišlaikė Dostojevskis. - Ar jūs bent įsivaizduojate, kas yra as-me-ny-bė?
- Na, asmeninis gyvenimas… jausmai… pojūčiai… darbas… - su pauzėmis vardijo vaikinas.
- Ir tai - asmenybė? Tai neišrankaus paauglio gyvenimėlis. Norint būti asmenybe, reikia suvokti, dar geriau žinoti visos žmonijos fizinę ir dvasinę patirtį, jos istoriją, reikai suvokti, kas padaro žmones kilmingais, turčiais, o kas - pažemintais, nuskriaustaisiais; kur slypi grožio, gėrio, o kur - bjaurasties, melo, blogio šaknys ir kodėl taip atsitinka? Ką reikia daryti, kad žmogus taptų kilnesnis, doresnis, daugiau atsakantis už savo veiksmus, ypač už klaidas, paklydimus? Asmenybei būtinas ne skurdus, paviršutiniškas minčių pasaulėlis, atsitiktinės žinių kruopelės, o niekad neišsenkanti emocijų gelmė, nuolatinėmis gyvenimo studijomis įsisavintos visapusiškos žinios, dvasinis turtingumas, intelektas, tvirta valia, aiškus suvokimas aplinkui vykstančių tikrovės procesų. Asmenybė turi būti aktyvi - ir savo vidaus pasauliu, ir išoriškai. Tokia, kartoju, asmenybė negali būti dvidešimt keturių metų jaunuolis. Asmenybė turi subręsti, daug ką pamatyti, daug patirti, pergyventi, kartais - daug iškentėti ir net pajusti sielvarto skonį, privalo turėti aiškų gyvenimo tikslą. Jūs jį turite? Gerai pagalvokite, ar tikrai jūs esate asmenybė, kaip tik ką teigėte?
Ištrauka iš Jono Jakšto knygos
„Dvasinių audrų minutės“.