Česlovas Karženauskas

Kai mokiausi vartoti „velnio žolę“, buvau pernelyg godus ir nekantrus. Aš griebdavausi daiktų, kaip vaikai griebia saldumynus. „Velnio žolė“ – tai tik vienas iš milijono kelių. Tačiau ir viskas, kas tik norite – tik vienas iš milijono kelių. Todėl tu visada turi prisiminti, kad kelias – tai tik kelias; jeigu tu jauti, kad jis ne tavo, tai turi jį palikti bet kokia kaina. Norėdamas tai suprasti, turi drausmingai gyventi. Tik su šia sąlyga tu žinosi, kad bet koks kelias – tai tik kelias, ir niekas netrukdo nei tau pačiam, nei bet kam kitam palikti jį, jeigu tai liepia tavo širdis. Tačiau perspėju: tavo sprendimas turi būti laisvas nuo baimės arba garbės troškimo. Žiūrėk į bet kurį kelią tiesiai ir be dvejonių. Išbandyk jį tiek kartų, kiek tau reikės. Paskui užduok sau, ir tik sau pačiam, vieną klausimą. Šitą klausimą užduoda tik labai seni žmonės. Mano mokytojas uždavė jį man vienąkart, kada buvau jaunas, bet jį man suprasti sukliudė pernelyg karštas kraujas. Dabar aš jį suprantu. Užduosiu šitą klausimą tau: ar tavo kelias turi širdį? Visi keliai vienodi: jie niekur neveda. Jie veda per krūmus arba į krūmus. Aš galiu pasakyti, kad savo gyvenime nužingsniavau ilgus ilgus kelius, bet niekur nenuėjau. Tokia prasmė klausimo, kurį man uždavė mokytojas. Ar turi šitas kelias širdį? Jeigu turi, tai geras kelias, jeigu ne, tai iš jo jokios naudos. Abu keliai niekur neveda, bet viename širdis yra, o kitame – nėra. Keliaujant vienu keliu, kelionė tampa džiaugsminga. Kiek nekeliausi, tu ir tavo kelias neatskiriami. Kitas kelias privers tave prakeikti savo gyvenimą. Vienas kelias suteikia tau jėgų, kitas – tave sunaikina.

K. Kastaneda. Dono Chuano mokymas

Česlovas :: gruodžio.08.2011 :: Mintys :: Comments Off

Į rankas man papuolė 2010 m. sausio 4-os dienos pokalbis su Rolandu Kazlu. Valandą trunkantis pokalbis tiesiog prašvilpė. Malonu girdėti neišbalansuotą ir harmoningą asmenybę.

Įrašas:
Rolandas Kazlas - Švelnūs tardymai

Continue Reading »

Česlovas :: rugsėjo.24.2010 :: Mintys :: Comments Off

Šaukiu aš elitą: kūrenkite židinius knygomis!

Pradžiuginsite draugų ratą ir nustebinsite užsienio svečią. Paskatinsite knygų leidybą ir pagerinsite rašytojų buitį. Juk per iškilmingą priėmimą net visą tiražą galima sukūrent! Malkos telieka runkeliams.

Vienaip dega senieji meistrai, kitaip – nūdienos autoriai. Jaukumo suteiks blausi poezijos rinkinio ugnelė, pasitikėjimo savimi – skaisčiai liepsnojanti patriotinė proza.

Ir pailsėsite, ir apsišviesite. Ir, kas be ko, kūrendamas kultūros briketais, pats atrodysite kultūringas.

Česlovas :: rugpjūčio.07.2009 :: Mintys :: Comments Off

2006-ųjų vasario mėnesį parašiau laišką Jurgai. Mano pasąmonėje kirbėjo daugybė klausimų, o visas mintis okupavęs budizmas. Tuo laiku, tarsi įsimylėjusi mergaitė, klausiau, ar įmanoma tapti tikru budistu? Man rodėsi, kad visa vakarų civilizacija, su krikščionybe priešakyje, yra tiek sugedusi, kad ją būtina atversti. Štai kokį atsakymą gavau.

Noriu pasidalinti juo su Jumis. Continue Reading »

Česlovas :: liepos.10.2009 :: Mintys :: Comments Off

- Rektorius mums papasakojo, kokia tvarka paprastose ir aukštosiose mokyklose už Kastalijos ribų. Jis sakė, kad tenykščiai moksleiviai savo universitetuose pasirenką „laisvąsias“ profesijas. Jeigu gerai supratau, tai daugiausia tokios profesijos, kurių mes čia, Kastalijoje, nė žinot nežinome. Kaip man tai suprasti? Kodėl tos profesijos vadinamos „laisvosiomis“? Ir kodėl mes, kastaliečiai, prie jų neprileidžiami?
Magister Musicae pasivedėjo vaikiną į šalį ir stabtelėjo po sekvoja. Bemaž vylinga šypsena suraukšlėjo jam paakius, kai jis atsakė:
- Tu vadiniesi Knechtas*, mano mielas, gal todėl žodis „laisvas“ tave taip žavi. Bet šiuo atveju nežiūrėk į jį per daug rimtai! Kai nekastaliečiai kalba apie laisvąsias profesijas, tie žodžiai, galimas daiktas, skamba labai rimtai ir net patetiškai. Bet mes į juos žiūrime ironiškai. Mat tų profesijų laisvė yra tokia, kad moksleivis pats jas pasirenka. Tai sukuria laisvės iliuziją, nors dažniausiai pasirenka ne pats moksleivis, kiek jo šeima, ir tūlas tėvas veikiau liežuvį nusikąs negu iš tikrųjų leis sūnui laisvai pasirinkti. Bet gal tai šmeižtas, tad atmeskim šią prieštarą! Tegu ir bus tai laisvė, bet ji apsiriboja vien tik profesijos pasirinkimo aktu. Čia laisvė ir pasibaigia. Juk jau studijuodamas aukštojoje mokykloje, būsimasis gydytojas, teisininkas, inžinierius įspraudžiamas į labai sustingusį mokymo kursą, kuris baigiasi keliais egzaminais. Juos išlaikęs, jis gauna diplomą ir dabar gali - vėlei turėdamas tariamą laisvę - verstis savo profesija. Bet šitaip jis darosi niekingų galių vergas: priklauso nuo pasisekimo, pinigų, nuo savo ambicijos, troškimo išgarsėti, nuo to, ar jis patinka žmonėms ar ne. Jis turi duotis renkamas, turi pelnyti pinigus, jis dalyvauja beatodairiškose kastų, šeimų, partijų, laikraščių varžybose. Užtat jis turi laisvę pelnyti pasisekimo ir turtų ir būti neapkenčiamas tų, kuriems tas nepasisekė, arba atvirkščiai. Continue Reading »

Česlovas :: kovo.01.2009 :: Mintys :: Comments Off

I dalis

Continue Reading »

Česlovas :: vasario.02.2009 :: Mintys :: Comments Off

Laisvo mąstymo žmogus ir santuoka. Ar laisvo mąstymo vyrai gyvens su moterimis? Apskritai manau, kad jie, kaip tie senovės paukščiai pranašai, kaip dabarties tiesamaniai, tiesakalbiai, turėtų būti linkę skristi vieni.

Per arti. Jei su žmogumi gyvename pernelyg artimuose santykiuose, mums nutinka panašiai kaip tam puikiam vario raižiniui, kurį nuolat liečiame pirštais: ateina diena, kai išvystame rankose laiką menkavertį, sutepliotą popieriaus lakštą ir nieko daugiau. Taip pat esti ir su žmogaus siela: nuolat liečiama ji galiausiai nučiupinėjama; bent tokia ji mums pradeda atrodyti - pirmykščio jos piešinio ir grožio niekada nebepamatysime. Pernelyg artimai bendraudamas su moterimis ir draugais visą laiką ką nors prarandi; ir kartais prarandi savo gyvenimo perlą.

Ištrauka iš Friedrich’o Nietzsche’s knygos

„Žmogiška, pernelyg žmogiška“.

Česlovas :: gruodžio.31.2008 :: Mintys :: Comments Off

„Ilgus metus man atrodė, kad tikrasis gyvenimas jau tuoj tuoj prasidės. Tačiau kelyje visuomet atsirasdavo kokia kliūtis, kažką prireikia nuveikti, kažkiek laiko sugaišti, grąžinti kokią skolą, pabaigti darbą. Tada jau prasidės gyvenimas. Galų gale suvokiau, kad pati pagrindinė kliūtis gyventi buvo mano paties gyvenimo būdas. Aš supratau, kad nėra kelio į laimę. Laimė yra kelias. Brangink kiekvieną minutę. Jos tau taps dar brangesnės, jei skirsi tą laiką kažkam ypatingam…. tokiam ypatingam, kad būtų verta dalintis. Atsimink, laikas nieko nelaukia. Taigi užteks laukti kol baigsi mokyklą, į ją grįši, numesi dešimt kilogramų svorio, vėl juos priaugsi, kol vaikai pradės savarankišką gyvenimą, kai imsies darbo, kol išeisi į pensiją, kol sukursi šeimą ir išsiskirsi… iki Penktadienio nakties, iki Sekmadienio ryto, kol įsigysi naują namą ar automobilį, kol už šiuos pirkinius išsimokėsi… iki pavasario, iki vasaros, iki rudens, iki žiemos, iki pirmos ar penkioliktos dienos…. kol išgersi kokteilį, kol galutinai pasigersi, kol mirsi ir kol vėl gimsi… Ir visa tai tik tam, kad suprastum, kad nėra geresnio laiko būti laimingam kaip dabar. Laimė yra kelionė, o ne tikslas. Dirbk taip, lyg tau nereikėtų pinigų, Mylėk taip, lyg niekad nebūtum buvęs įskaudintas, Šok, lyg niekas tavęs nematytų…”

Česlovas :: rugsėjo.26.2008 :: Mintys :: Comments Off

Česlovas :: liepos.29.2008 :: Mintys :: Comments Off

- O todėl, kad jis dar nėra asmenybė, o tik asmeniūkštė! - rėžė rašytojas.

- Kodėl tik asmeniūkštė? - įsižeidė vaikinas. - Aš esu tikra asmenybė!

- Asmenybė??! Ir dar tikra?! - nebeišlaikė Dostojevskis. - Ar jūs bent įsivaizduojate, kas yra as-me-ny-bė?

- Na, asmeninis gyvenimas… jausmai… pojūčiai… darbas… - su pauzėmis vardijo vaikinas.

- Ir tai - asmenybė? Tai neišrankaus paauglio gyvenimėlis. Norint būti asmenybe, reikia suvokti, dar geriau žinoti visos žmonijos fizinę ir dvasinę patirtį, jos istoriją, reikai suvokti, kas padaro žmones kilmingais, turčiais, o kas - pažemintais, nuskriaustaisiais; kur slypi grožio, gėrio, o kur - bjaurasties, melo, blogio šaknys ir kodėl taip atsitinka? Ką reikia daryti, kad žmogus taptų kilnesnis, doresnis, daugiau atsakantis už savo veiksmus, ypač už klaidas, paklydimus? Asmenybei būtinas ne skurdus, paviršutiniškas minčių pasaulėlis, atsitiktinės žinių kruopelės, o niekad neišsenkanti emocijų gelmė, nuolatinėmis gyvenimo studijomis įsisavintos visapusiškos žinios, dvasinis turtingumas, intelektas, tvirta valia, aiškus suvokimas aplinkui vykstančių tikrovės procesų. Asmenybė turi būti aktyvi - ir savo vidaus pasauliu, ir išoriškai. Tokia, kartoju, asmenybė negali būti dvidešimt keturių metų jaunuolis. Asmenybė turi subręsti, daug ką pamatyti, daug patirti, pergyventi, kartais - daug iškentėti ir net pajusti sielvarto skonį, privalo turėti aiškų gyvenimo tikslą. Jūs jį turite? Gerai pagalvokite, ar tikrai jūs esate asmenybė, kaip tik ką teigėte?

Ištrauka iš Jono Jakšto knygos

„Dvasinių audrų minutės“.

Česlovas :: gegužės.28.2008 :: Mintys :: Comments Off